pupiai.lr parduotuvė:
Viso įvertinimų: 0
Mano močiutė nebuvo siuvėja, bet sijoną man, užsispyrusiai mažai mergaitei, po dvidešimt kelių kartų prašymų, vistiek pasiūdavo tokį, kokį pavykdavo nupiešti pieštuku ant atrasto stalčiuje gulinčio languoto sąsiuvinio lapo. Ji sakydavo, jog nemoka siūti, o aš jai įrodinėdavau jos pasiūtais sijonais man, kad jai puikiai sekasi. Jos sesuo taip pat nebuvo siuvėja, bet siuvimo siūlų, kreidelių ir pridžiovintų įvairių spalvų ir plonumo muiliukų, galėdavau rasti jos daugelyje skrynių, gulinčių palėpėje. Tėtis su mama dažnai mane vadindavo „kriaučka“, nes dažniau pirkdavau rūbus, kuriuos dar reikia pasitaisyti siuvimo mašina. Man tai buvo procesas, kuris nukeldavo į mano kūrybinę erdvę, kurioje paskęsdavau ir atsitokėdavau tik jau pabaigusi rūbo projektą. Visada patiko tik tai, kas sukurta kitaip, rankų darbo, menininkų. Iki studentės laikų sukūriau nemažai šokių grupių, šokių scenografijų, šokių rūbų. Taigi, kūryba mane lydi visą gyvenimą. Mokslai taip pat sekėsi gerai, na o įstojusi į universitetą kibau į mokslus, kurie po keturių metų nuvedė mane į šeimyninį gyvenimą, kuriame ir gimė mano pačios PUPIAI. Po nėštumo visi rūbai liko man platūs ir dideli. Tad juos visus turėjau pritaikyti pagal savo naują figūrą ir persisiūti siuvimo mašina. Vyras bandė priekaištauti, kad parsitempiau savo vaikystės tėvų siuvimo mašiną ir užsiiminėju saviveikla, nors bute nėra vietos, kur pritaikyti siuvimo vietos, bet vistiek žemaitiškas užsispyrimas nugalėjo ir sugebėjau įtikinti vyrą, jog mano siuvimo mašina moka daryti rūbams stebuklus. Žinoma, netrukus pradėjau jausti besąlygišką palaikymą, kuris lydi iki šiolei.